Smurtautojo psichologija: ką verta žinoti

white-divider
Atpažinti smurtautoją – ne visada lengva. Šie žmonės neretai save pateikia kaip auką, moka manipuliuoti ar prisidengti gerais tikslais. Smurtaujantis asmuo, kuris negatyvius žodžius, nuostatas ir veiksmus nukreipia į nekaltą žmogų, vaiką, dažniausiai nėra išsprendęs savo paties psichologinių problemų ar emocinių sunkumų, jam sunku pripažinti problemą ir nustoti smurtavus. Dažnai šie žmonės susimąsto ir imasi keisti savo elgesį tik pasiekę krizę ar veikiami baimės.
Smurtautojo psichologijos klausimais konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė.

Kokia yra smurtautojo psichologija?

Visų pirma, smurtautojas jaučiasi silpnas, negalintis prisitaikyti prie aplinkybių, tad bando aplinką sureguliuoti pagal save, kai tai nepavyksta – ima situaciją kontroliuoti jėga.
Nors ir smurtautojas kenčia, jam sunku sau tai pripažinti, sustoti smurtavus, pripažinti problemą bei priimti pagalbą. Kažkada smurtautojas buvo nemylėtas, neįvertintas, emocinių įgūdžių neišmokytas vaikas. Ir toliau jis to moko savo vaikus.
Smurtautojų savivertė yra žema, todėl dažnai jiems labai svarbus kitų žmonių įvertinimas, pripažinimas, geras įvaizdis. Neretai artimoje aplinkoje smurtaujantys žmonės gali atrodyti nepriekaištingais visuomenėje, bet grįžę į artimą aplinką leidžia sau ,,išsilieti“. Svarbu suprasti, kad smurto priežastis nėra tikroji agresyvaus smurtautojo elgesio priežastis. Dažniausiai smurtautojui tai yra būdas išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, o smurto priežastis – ,,kabliukas“ tam.
Pamačius, kad toks metodas ,,veikia“, smurtautojas gali taip elgtis siekdamas ,,lengvai ir greitai“ išspręsti problemas bei išlieti susikaupusias negatyvias emocijas. Natūralu, kad dėl to smurtautojas gauna dar mažiau meilės ir įvertinimo, o jo smurtas didėja. Ir šis kelias gali atvesti į pražūtį.
Neretai nutinka, kad potencialiam smurtautojui vaikas ar šalia esantys žmonės tampa įvaizdžio dalimi. Kadangi paties potencialaus smurtautojo savivertė žema, todėl šalia esančius žmones nori ,,padaryti“ tokiais, kuriais būtų galima puikuotis. Natūralu, kai iš šalia esančio žmogaus kyla pasipriešinimas, tada smurtautojas imasi emocinės arba fizinės prievartos.
Smurtautoją atpažinti ne visada lengva, kadangi neretai šie žmonės save pateikia kaip auką, moka manipuliuoti ar prisidengti gerais tikslais, pavyzdžiui, ,,kitaip nueis šunkeliais“ ir panašiai, o vaikas, prieš kurį smurtaujama, išties pradeda jaustis atsakingas ir kaltas dėl to, kas vyksta.

Kaip kinta smurtautojo elgesys?

Gaila, kad dauguma smurtautojų augdami neturėjo galimybės auginti savo sąmoningumą ir motyvaciją, buvo auklėti remiantis baime. Todėl dažnai šie žmonės susimąsto ir imasi keisti savo elgesį tik pasiekę krizę, dugną ar veikiami baimės.
Šiems žmonėms labai svarbus švietėjiškas ir terapinis darbas. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad šis procesas bus greitas. Tam reikės laiko, kantrybės ir pastangų.
Svarbu, kad su smurtaujančiais kalbėtume tvirtai, tačiau nekaltinančiai, nes tai paskatina neigimą, ir nepradėtume teisinti smurtinio elgesio, pavyzdžiui, „na bet ji/jis daug dirba, pavargsta, natūralu, kad namie išsilieja“ ir panašiai, nes tokie pasakymai smurtinį elgesį palaiko.
Gana dažnai nutinka taip, kad tik pasekmės baimė priverčia smurtautoją susimąstyti ir stabdyti savo elgesį. Žinoma tai tik yra ,,greitoji pagalba“ sergant. Vėliau reikia viso organizmo gydymo. Tačiau laiku nesuteikus greitosios pagalbos, gali nebebūti, ką gydyti.
Smurtautojai dažniausiai bijo aplinkinių reakcijos, jų gero įvaizdžio visuomenėje sugriuvimo, teisinių bausmių, darbo, finansų praradimo, vaiko atėmimo.

Nebūk abejingas, Pasibelsk!